Kas yra pagalbinis apvaisinimas ir kuo jis skiriasi nuo natūralaus apvaisinimo po lytinio akto, kaip vyksta apvaisinimas, kuo skiriasi IUI ir IVF apvaisinimo procesas, per kiek laiko įvyksta apvaisinimas ir kokie yra apvaisinimo požymiai, kur vyksta apvaisinimas, kaip elgtis po pagalbinio apvaisinimo, taip pat – ar pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato pagalbinio apvaisinimo kompensavimą ir kitus svarbius klausimus.
Pagalbinis apvaisinimas – kas tai?
Jei lytinio akto tarp vyro ir moters metu įvyksta natūralus apvaisinimas, spermatozoidas(-ai) apvaisina moters organizme esantį(-ius) kiaušinėlį(-ius) ir užsimezga nauja gyvybė.
Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Atlikus reikiamus vaisingumo tyrimus ir nustačius, kad nėra patologijos, porai galima padėti naudojant dirbtinį apvaisinimą.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Pagalbinis reprodukcinis gydymas dažnai vadinamas pagalbiniu apvaisinimu, nors iš tiesų šioje procedūroje nėra nieko nenatūralaus ar dirbtinio, išskyrus tai, kad ovuliacija skatinama specialiais medikamentais, o pats apvaisinimas vyksta Medicija klinikoje.
IVF ir IUI: Pagrindiniai skirtumai
Yra skiriami du pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo metodai:
- IUI – intrauterininė inseminacija
- IVF – apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija)
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Naudojant specialias metodikas moters partnerio (arba donoro) sperma paruošiama į specialią suspensiją ir kateteriu įvedama tiesiai į moters gimdą.
Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūra yra priskiriama pagalbinėms reprodukcinėms technologijoms ir yra vadinama apvaisinimu mėgintuvėlyje, nes moters kiaušialąstėms apvaisinti reikalingos laboratorijos sąlygos ir tam tikros specialios medicinos procedūros. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Kai įvyksta apvaisinimas, sėkmingai apvaisintos kiaušialąstės paliekamos augti 2-5 paras, o po to perkeliamos į moters gimdą tolimesniam vystymuisi.
Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas?
Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus.
Tuomet pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija – moters organizmas stimuliuojamas specialiais hormoniniais preparatais, skatinančiais subręsti didesnį skaičių folikulų (ir kiaušialąsčių), nei natūraliame moters mėnesinių cikle.
Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje.
Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą. Tuomet belieka laukti sėkmingo apvaisinimo ir nėštumo pradžios.
Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Ši procedūra atliekama su narkoze. Tuomet eina sekantis etapas – spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik Medicija klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių. Folikuliniame skystyje per mikroskopą yra surandamos moters kiaušialąstės ir jos patalpinamos į specialią skystą terpę, kuriose yra kiaušialąsčių gyvybingumą palaikančių medžiagų. Vėliau į lėkšteles su kiaušialąstėmis įlašinama specialiai paruošta sperma, arba, esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui, mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai ir intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną į kiekvieną kiaušialąstę sėkmingam apvaisinimui užtikrinti. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį. Sekančią dieną po IVF tikrinama, ar kiaušialąstė(-s) buvo apvaisinta(-os) sėkmingai.
Per kiek laiko įvyksta apvaisinimas?
Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu. Tokiu pačiu principu vyksta ir natūralus, ir pagalbinis apvaisinimas.
Kas lemia pagalbinio apvaisinimo sėkmę?
Ir IUI, ir IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių: poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos, patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio, gyvenimo būdo, vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų, partnerių amžiaus, moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.
Svarbu žinoti, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti. Lietuvoje dirbtinį apvaisinimą reglamentuoja Pagalbinio apvaisinimo įstatymas ir valstybė iš dalies finansuoja pagalbinio apvaisinimo kompensavimą, jei įvykdomi tam tikri reikalavimai.