Celiulitas

Celiulitas – odos būklė, kuriai būdingas nelygus, duobėtas odos paviršius, primenantis apelsino žievelę. Dažniausiai jis pastebimas ant šlaunų, sėdmenų, klubų, pilvo ar rankų.

Nors celiulitas nėra pavojingas sveikatai, daugelis žmonių jį laiko estetine problema. Ši būklė yra labai paplitusi. Manoma, kad daugiau nei 80–90 % moterų tam tikru gyvenimo laikotarpiu susiduria su celiulitu, o vyrams jis pasitaiko kur kas rečiau.

Kas sukelia celiulitą?

Celiulitas susiformuoja dėl to, kad poodinis riebalinis audinys stumia jungiamąjį audinį, esantį po oda. Dėl šio spaudimo jungiamasis audinys deformuojasi, o ant odos paviršiaus susidaro nelygumai. Riebalų ląstelės išsiplečia ir stumia odą į viršų, o jungiamojo audinio juostos traukia ją žemyn, tad sukuria tarsi duobeles.

Šis procesas priklauso nuo daugelio veiksnių.

Genetika

Paveldimumas atlieka svarbų vaidmenį celiulito formavimuisi. Jei artimi šeimos nariai turi celiulitą, tikimybė, kad jis atsiras ir kitam šeimos nariui, yra didesnė. Genai lemia tokias savybes kaip odos storis, elastingumas, riebalų pasiskirstymas, kraujotaka ir limfos tekėjimas…

Hormonai

Hormonų pusiausvyra yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris daro įtaką celiulito formavimuisi. Estrogenas laikomas svarbiausiu hormonu, susijusiu su šiuo procesu jis skatina riebalų kaupimąsi, silpnina kraujagyslių sieneles ir gali mažinti kolageno kiekį. Taip pat svarbūs yra insulinas (veikia riebalų apykaitą), prolaktinas (skatina skysčių susilaikymą), skydliaukės hormonai ir noradrenalinas (dalyvauja riebalų skaidyme).

Lytis

Celiulitas žymiai dažnesnis moterims nei vyrams. Tai lemia skirtinga jungiamosios struktūros organizacija. Moterų kolageno skaidulos po oda išsidėsto vertikaliai, todėl riebalinės ląstelės lengviau išsiplečia ir iškyla į paviršių. Vyrų jungiamasis audinys yra išdėstytas kryžmai, todėl oda atsparesnė tokiam spaudimui. Be to, moterys genetiškai turi daugiau riebalų audinio klubų ir šlaunų srityje.

Amžius

Bėgant metams oda tampa plonesnė, mažiau elastinga, sulėtėja kolageno ir elastino gamyba. Dėl to poodiniai nelygumai tampa labiau matomi. Celiulitas gali būti labiau pastebimas po 30–40 metų amžiaus, tačiau jis gali atsirasti ir anksčiau.

Gyvensena

Lėtas gyvenimo būdas, fizinio aktyvumo trūkumas, netinkama mityba, rūkymas, dažnas alkoholio vartojimas, skysčių stoka ir lėtinis stresas gali turėti didelę įtaką celiulito vystymuisi. Šie veiksniai blogina kraujotaką, limfos tekėjimą, skatina skysčių kaupimąsi ir riebalų sankaupas.

Celiulito tipai

Pagal struktūrą ir atsiradimo aplinkybes, celiulitas gali būti skirstomas į keletą tipų.

• Minkštasis celiulitas – būdingas laisvai kabančiai odai, mažesniam raumenų tonusui. Nelygumai labiau pastebimi stovint ar gulint. Dažnai pasitaiko vyresnėms moterims arba po svorio pokyčių.
• Kietasis celiulitas – būdingas tvirtai, stangriai odai, dažniausiai matomas jauniems žmonėms. Oda atrodo stangri, bet po ja jaučiami mazgeliai.
• Edeminis celiulitas – lydimas patinimo, susijęs su limfos tekėjimo ar kraujotakos sutrikimais. Tai retesnė ir sudėtingesnė forma.

Celiulito stadijos

Celiulitas nėra vienalytis, tad laikui bėgant jis gali keistis, tapti ryškesnis ir gilesnis. Šie pokyčiai vyksta palaipsniui, todėl specialistai dažnai skirsto celiulitą į tris pagrindines stadijas atsižvelgdami į tai, kiek akivaizdžiai matomi odos nelygumai ir kiek giliai jie apima po oda esančius audinius. Kuo aukštesnė stadija, tuo sudėtingiau sumažinti celiulito požymius.

I stadija – vos pastebimas, matomas tik suspaudus odą

Tai ankstyvasis celiulito etapas, kai odos paviršius dar atrodo lygus, bet paėmus ją tarp pirštų ir švelniai suspaudus, pasimato būdingas „apelsino žievelės“ efektas.

Šioje stadijoje:

• nėra akivaizdžių odos struktūros pakitimų ramybės būsenoje;
• kraujotaka ir limfos tekėjimas jau gali būti kiek sulėtėję, tačiau dar nepakankamai, kad susidarytų ryškūs nelygumai;
• kolageno tinklas po oda dar nepraradęs savo vientisumo, bet pradeda silpnėti.

Ši stadija dažnai nepastebima arba ignoruojama, nes vizualiniai pokyčiai minimalūs, tačiau tai palankiausias metas prevencijai. Aktyvus gyvenimo būdas, mitybos korekcijos ir odos priežiūra gali sustabdyti celiulito progresavimą.

II stadija – pastebimas net be suspaudimo

Antroje stadijoje celiulitas matomas ir ramybės būsenoje, ypač tam tikroje šviesoje – šoninis apšvietimas, pvz., prie lango ar vonioje, paryškina odos nelygumus.

Šiai stadijai būdinga:

• odos paviršiuje matomi minkšti nelygumai ar įdubimai, ypač stovint;
• oda gali būti šiek tiek paburkusi ar praradusi elastingumą;
• jungiamojo audinio skaidulos tampa standesnės, todėl riebalinės ląstelės lengviau kyla į paviršių ir formuoja nelygumus;
• gali pradėti ryškėti kraujotakos ar limfos apykaitos sutrikimai, dažnai atsiranda „sunkių kojų“ jausmas, ypač po ilgos dienos.

Antroji stadija – tai ženklas, kad organizmo mikrocirkuliacija silpnėja, o odos struktūriniai pokyčiai jau prasidėjo. Nors celiulito požymiai dar nėra labai gilūs, norint juos sumažinti prireikia kompleksinio požiūrio – mitybos, aktyvumo, masažų ir (kartais) kosmetinių procedūrų.

III stadija – gilūs, nuolatiniai nelygumai

Tai pažengusi stadija, kai celiulitas tampa aiškiai matomas bet kokiomis sąlygomis – stovint, gulint, judant ar ramiai sėdint.

Šiame etape:

• odos paviršius atrodo nelygus, su gilesnėmis įdubomis ir „mazgeliais“;
• nelygumai yra nuolatiniai, iškilimai ir įdubimai jaučiasi ir prisilietus;
• dažnai pastebimi kraujotakos sutrikimai – oda gali būti šaltesnė, su mažesniu elastingumu, atsiranda skysčių susilaikymas;
• riebalinės ląstelės apgaubiamos sustandėjusiu jungiamuoju audiniu, todėl jos tampa tarsi „įkalintos“. Tai vadinama fibroziniu celiulitu;
• kartais celiulitas tampa skausmingas palietus, o oda – jautresnė.

Trečioje stadijoje celiulitas jau apima ne tik paviršinį, bet ir gilesnį poodinį sluoksnį. Gydymas reikalauja daugiau laiko, kantrybės ir dažniausiai – profesionalių procedūrų, kurios veikia gilesnius audinius (pvz., radijo dažnių terapija, vakuuminis masažas ar kombinuoti aparatai).

Kosmetinis celiulitas ir infekcinis celiulitas – tai ne tas pats

Nors abu terminai skamba vienodai, kosmetinis celiulitas ir infekcinis celiulitas yra visiškai skirtingi reiškiniai. Kosmetinis celiulitas – tai estetinė odos būklė, kai oda tampa nelygi dėl poodinių riebalų pasiskirstymo. Ji nėra pavojinga sveikatai, dažnai pasireiškia natūraliai ir nereikalauja gydymo.

Tuo tarpu infekcinis celiulitas (lot. cellulitis) – tai bakterinė infekcija, pažeidžianti odą ir po ja esantį audinį. Jam būdingi simptomai: paraudimas, patinimas, skausmas, karščiavimas, oda gali būti šilta ar net jautri prisilietimui. Ši būklė reikalauja skubaus gydymo antibiotikais.

Taigi, nors žodis „celiulitas“ abiem atvejais vartojamas vienodai, tai du visiškai nesusiję reiškiniai: vienas yra kosmetinis, kitas – medicininis.

Ką galima padaryti, kad celiulitas būtų mažiau matomas?

Nors stebuklingo būdo, visiškai panaikinančio celiulitą, kol kas nėra, yra nemažai priemonių, kurios gali padėti sumažinti jo išraišką.

• Reguliarus judėjimas padeda stiprinti raumenis, gerina kraujotaką ir palaiko odos tonusą.
• Subalansuota mityba, kurioje mažiau perdirbto maisto, druskos ir cukraus, prisideda prie mažesnio skysčių kaupimosi bei stabdo riebalų kaupimąsi.
• Masažai ir limfodrenažai aktyvina kraujotaką ir gali sumažinti patinimą.
• Kremai ir serumai, ypač su kofeinu ar retinoliu, gali pagerinti odos išvaizdą, nors jų poveikis dažniausiai būna trumpalaikis.
• Kosmetologinės procedūros (nuo radijo dažnių terapijos iki vakuuminių ar lazerinių sprendimų)  taikomos siekiant paveikti gilesnius odos sluoksnius. Jų efektyvumas priklauso nuo technologijos, procedūrų dažnumo ir individualios odos būklės.

Reguliarumas ir kompleksinis požiūris – tai svarbiausi žodžiai kovojant su celiulito požymiais.

Celiulito prevencija

Nors celiulitas dažnai susijęs su genetika, tam tikri veiksmai gali padėti sulėtinti jo atsiradimą ar progresavimą. Reikia:

• išlaikyti stabilų kūno svorį;
• vengti ilgo sėdėjimo ar stovėjimo;
• aktyviai judėti kasdien;
• vartoti pakankamai skysčių;
• riboti alkoholį ir rūkalus;
• dėvėti patogią, kraujotakos netrikdančią aprangą.

Celiulitas – dažna, natūrali ir nekenksminga odos būklė, kuri nėra susijusi su sveikatos sutrikimais. Nors daugelis žmonių siekia jį sumažinti dėl estetinių priežasčių, svarbu suprasti, kad tai ne liga, o įprasta odos savybė, kuri dažnai neišvengiama net aktyviai gyvenantiems ar liekniems žmonėms. Celiulitas neturėtų būti stigma ar gėdos šaltinis – tai tik dar viena žmogaus kūno individualumo išraiška.

Dermatologo vaidmuo celiulito vertinime ir sprendimuose

Nors kosmetinis celiulitas nėra liga ir nekelia pavojaus sveikatai, gydytojas dermatologas gali būti naudingas specialistas, siekiant objektyviai įvertinti odos būklę ir pasirinkti tinkamiausias priemones. Dermatologas padeda atskirti kosmetinį celiulitą nuo kitų odos ar poodinio audinio pakitimų, įvertina odos storį, elastingumą, kraujotakos ypatumus bei celiulito stadiją.

Dermatologo konsultacija ypač naudinga tais atvejais, kai celiulitas yra ryškus, skausmingas, lydimas patinimo ar kitų odos pokyčių, taip pat prieš pradedant intensyvesnes ar invazines estetines procedūras. Specialistas gali patarti, kokios procedūros ar metodai konkrečiu atveju būtų saugūs ir tikslingi, o kurių poveikis greičiausiai bus minimalus. Be to, dermatologas gali rekomenduoti medicininę odos priežiūrą, veikliąsias medžiagas ar gyvenimo būdo korekcijas, kurios padėtų pagerinti bendrą odos būklę. Tai leidžia celiulito mažinimą vertinti ne kaip pavienes procedūras, o kaip ilgalaikį, individualiai pritaikytą procesą, paremtą odos sveikatos principais.